Svalbardas – sala, kurioje negalima numirti

Ledas, akmuo ir trys tūkstančiai žmonių

Svalbardas – apie 61 tūkst. km² salynas (beveik kaip Lietuva), daugiau nei pusę jo dengia ledynai. Didžiausia sala – Špicbergenas, „smailiųjų kalnų“ žemė. Taip ją 1596 m. pavadino olandų jūrininkas Willemas Barentsas, ieškojęs šiaurės kelio į Kiniją. Gyventojų – vos keli tūkstančiai, dauguma gyvena Longjyrbyene (Longyearbyen), šiauriausiame pasaulio mieste, turinčiame daugiau nei tūkstantį gyventojų. Čia nuo spalio pabaigos iki vasario saulė nepakyla virš horizonto, o vasarą ji nenusileidžia visą parą.

Baltųjų lokių salyne yra maždaug tiek pat kiek žmonių, todėl išėjus už gyvenvietės ribų privaloma turėti priemonių lokiui atbaidyti, o praktiškai – šautuvą. Prie universiteto ir parduotuvių durų dažnai kabo užrašai, prašantys palikti ginklą lauke.

Niekieno žemė, kurią visi norėjo turėti

Ilgą laiką Svalbardas niekam nepriklausė. XVII a. čia virė banginių medžioklė: olandai, anglai ir danai pakrantėse virino banginių taukus, o olandų stovykloje Smerenburge („taukų mieste“) vasaromis gyvendavo šimtai vyrų. Banginius greitai išmušė, ir salynas vėl ištuštėjo.

Antrasis bumas kilo XX a. pradžioje, kai paaiškėjo, kad salyne gausu anglies. 1906 m. amerikietis verslininkas Johnas Munro Longyearas įkūrė kasyklų gyvenvietę, kuri iki šiol vadinasi jo vardu. Atvyko norvegai, švedai, rusai, britai. Kilo klausimas, kurio nebuvo kam išspręsti: kieno įstatymai čia galioja? Kas teisia už vagystę ar žmogžudystę? Kas išduoda kasybos teises? Niekas.

1920 m. sutartis – kompromisas, kuris galioja iki šiol

Klausimą išsprendė Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. 1920 m. vasario 9 d. Paryžiuje, Versalio taikos konferencijos aplinkoje, buvo pasirašyta Svalbardo sutartis. Jos esmė – neįprastas sandoris:

• Norvegija gauna suverenitetą – salynas tampa jos teritorija.
• Tačiau visų sutarties šalių piliečiai turi lygias teises čia žvejoti, medžioti, kasti naudingąsias iškasenas ir užsiimti verslu.
• Mokesčiai gali būti renkami tik tiek, kiek reikia pačiam salynui administruoti, todėl jie čia gerokai mažesni nei žemyninėje Norvegijoje.
• Jokių karinių jūrų bazių ir įtvirtinimų – salynas negali būti naudojamas karo tikslams.

Sutartis įsigaliojo 1925 m. Šiandien prie jos prisijungusios daugiau nei 40 valstybių. Viena svarbiausių – Sovietų Sąjunga, prisijungusi 1935 m. Iš šios sutarties kyla ir garsusis bevizis režimas: Norvegija negali diskriminuoti kitų šalių piliečių, todėl bet kas gali atvykti, gyventi ir dirbti Svalbarde be vizos ar leidimo, jei tik išsilaiko pats. Praktinė detalė: skrydžiai čia vyksta per žemyninę Norvegiją, tad Šengeno taisyklių vis tiek neapeisi.

Rusų miestelis Norvegijos teritorijoje

Sovietai šia teise pasinaudojo iš karto. 1931 m. įkurtas valstybinis trestas „Arktikugol“ iki šiol valdo Barentsburgą – kelių šimtų gyventojų kasyklų gyvenvietę, kurioje stovi Lenino biustas, kalbama rusiškai, o daugelis darbininkų tradiciškai atvykdavo iš Donbaso. Kitas sovietinis miestelis, Piramidė (Pyramiden), 1998 m. buvo apleistas per kelias savaites ir dabar yra sustingęs sovietinės utopijos muziejus su šiauriausiu pasaulyje Lenino paminklu.

Ekonomiškai anglies kasyba Barentsburge seniai nuostolinga. Ji tęsiama dėl kitos priežasties: tai Rusijos buvimo Svalbarde įrodymas. Kol Rusija čia turi gyventojų ir veiklą, ji turi ir balsą sprendžiant salyno ateitį. 2023 m. gegužę Barentsburge surengtos Pergalės dienos eitynės Norvegijoje sukėlė aštrių diskusijų, ar tai nepažeidžia demilitarizuoto statuso dvasios.

Antrasis pasaulinis karas ir paskutiniai pasidavę vokiečiai

Demilitarizacija karo nesustabdė. 1941 m. sąjungininkai evakavo civilius ir sunaikino anglies atsargas, kad jos netektų vokiečiams. Vokiečiams Svalbardas buvo svarbus dėl orų: Arkties meteorologiniai duomenys padėdavo planuoti operacijas Atlante ir Europoje. 1943 m. į salyną atplaukė net mūšio laivas „Tirpitz“ ir apšaudė gyvenvietes. Mažas vokiečių meteorologų būrys salyne liko ir po karo pabaigos. Apie Vokietijos kapituliaciją sužinojęs per radiją, jis pasidavė tik 1945 m. rugsėjį norvegų ruonių medžiotojams. Jie laikomi paskutiniais pasidavusiais vokiečių kariais.

Kodėl čia „negalima numirti“

Garsiausia Svalbardo legenda – kad mirti čia uždrausta. Tiesa šiek tiek proziškesnė, bet ne mažiau keista. Nuo maždaug XX a. vidurio Longjyrbyeno kapinėse nebelaidojama, nes amžinajame įšale kūnai nesuyra. Tai paaiškėjo nemaloniu būdu: 1918 m. ispaniškojo gripo aukos, palaidotos šalia miesto, išliko taip gerai, kad 1998 m. mokslininkai jas ekshumavo, tikėdamiesi rasti 1918 m. viruso pėdsakų.

Todėl sunkiai sergantys žmonės paprastai išsiunčiami gydytis ir gyventi likusį laiką į žemyninę Norvegiją. Su gimimu panašiai: Longjyrbyeno ligoninėje nėra gimdymo skyriaus, tad nėščiosios kelios savaitės prieš gimdymą išskrenda į žemyną. Svalbardas – vieta, kurioje žmonės gyvena, bet beveik niekas negimsta ir nemiršta.

Naujasis Svalbardo turtas – ne anglis, o vieta žemėlapyje

Anglies era baigiasi: norvegai kasyklas uždaro, o miestelis pereina prie turizmo, mokslo ir aukštųjų technologijų. Dvi strategiškai svarbios vietos rodo, kodėl salynas šiandien vertingesnis nei bet kada.

Pasaulinė sėklų saugykla. 2008 m. kalno viduje atidaryta saugykla, kurioje laikomi milijonai kultūrinių augalų sėklų mėginių iš viso pasaulio – žemės ūkio „atsarginė kopija“ katastrofos atvejui. Ji jau buvo panaudota: per karą Sirijoje tarptautinis tyrimų centras, praradęs galimybę naudotis savo genų banku Alepe, atsiėmė dalį sėklų iš Svalbardo, kad atkurtų kolekciją.

Palydovų stotis SvalSat. Ant plokščiakalnio prie Longjyrbyeno išrikiuota daugybė antenų. Kadangi salynas toks arti ašigalio, poliarinėmis orbitomis skriejantys palydovai virš jo praskrenda kiekvieno apsisukimo metu, tad tai viena geriausių vietų Žemėje duomenims iš palydovų priimti. Duomenys į žemyną keliauja povandeniniais optiniais kabeliais. 2022 m. sausį vienas jų buvo pažeistas. Priežastis oficialiai nenustatyta, bet tai įvyko kelios savaitės prieš Rusijos invaziją į Ukrainą ir sukėlė daug klausimų. Kyla ir teisinis ginčas: jei palydovai teikia duomenis kariuomenėms, ar tai suderinama su 1920 m. draudimu naudoti salyną karo tikslams? Rusija ir Kinija šį klausimą kelia ne kartą.

Ginčas dėl jūros – ir latvių laivas

Pati sutartis kalba apie salas ir teritorinius vandenis. Bet 1920 m. dar nebuvo 200 jūrmylių ekonominių zonų. 1977 m. Norvegija aplink Svalbardą paskelbė žuvininkystės apsaugos zoną ir teigia, kad lygių teisių principas už teritorinių vandenų nebegalioja – ten šeimininkauja tik Norvegija. Rusija, ES ir kitos šalys tam nepritaria. Statymai dideli: žuvys, o ateityje galbūt ir nafta bei dujos jūros dugne.

Ginčas pasiekė ir Baltijos šalis. 2017 m. Norvegija sulaikė Latvijos tralerį „Senator“, gaudžiusį sniego krabus netoli Svalbardo su ES išduotu leidimu. Byla nukeliavo iki Norvegijos Aukščiausiojo Teismo, kuris 2019 m. nusprendė, kad sniego krabai yra jūros dugne gyvenanti rūšis, priklausanti kontinentiniam šelfui, todėl teisė juos gaudyti priklauso Norvegijai. Taip vienas krabas tapo tarptautinės teisės precedentu.

Kodėl tai svarbu dabar

Svalbardas yra vienas sparčiausiai šylančių regionų pasaulyje. Tirpstantis ledas atveria naujus jūrų kelius ir išteklius, o kartu didina geopolitinę įtampą Arktyje. Rusijos Šiaurės laivynas bazuojasi Kolos pusiasalyje, ir norėdamas pasiekti Atlantą jis turi praplaukti tarp Svalbardo ir žemyninės Norvegijos – gerai matyti pirmajame žemėlapyje. Todėl kariniai analitikai Svalbardą kartais vadina „Arkties Suvalkų koridoriumi“: maža, demilitarizuota, sunkiai apginama teritorija NATO šalies ribose, kur Rusija turi legalų buvimą ir pretekstų. Bet kokia provokacija čia būtų tikras išbandymas Aljansui: ar 5 straipsnis taikomas teritorijai, kurioje pagal sutartį negalima statyti gynybos?

Taigi šimtmečio senumo sutartis, sukurta tam, kad anglies kasėjai nesusipeštų, šiandien laiko pusiausvyrą vienoje jautriausių vietų pasaulyje. Ir kol kas gana sėkmingai.